Kiekviena asmenybė yra unikali, ir konkretus asmuo teikia pirmenybę gyvenimo būdui pagal jo psichotipą. Kai kurie neįsivaizduoja gyvenimo be nuolatinio bendravimo su daugybe draugų ir nepažįstamų žmonių, o kiti renkasi nuošalų gyvenimo būdą. Ar įmanoma mylėti vienatvę ir kodėl tai normalu? Pabandykime išsiaiškinti.
Kam patinka vienatvė?
Visuomenėje yra daug žmonių, kurie mėgsta vienatvę, tiksliau, vienatvę. Vieniems vienatvė yra malonumo, malonumo ir laimės metas, kitiems - rimta problema, kančia ir ilgesys. Taip pat yra žmonių, kuriems potraukis vienatvei pakaitomis svyruoja su nevaldomu noru nenutrūkstamai bendrauti.
Šiuolaikiniame gyvenimo ritme vis tiek neįmanoma pasiekti absoliučios vienatvės. Tačiau daugeliui tai tampa laiku, kai žmogus gali sau leisti atsiriboti nuo triukšmingo pasaulio, pasinerti į apgalvotą būseną, lėtai įsitraukti į apžiūrą ir apmąstyti mėgstamas temas. Niekas ir niekas nesiblaško, netrukdo, neliečia.
Toks asmuo dažniausiai renkasi namie ramybę ir tylą, o ne triukšmingą vakarėlį naujų draugų kompanijoje, ir visada yra svarių priežasčių atsisakyti kvietimo.
Skirtingi žmonės turi skirtingas vienatvės priežastis. Žmogaus asmenybė yra tokia daugialypė, kad kažkokio neginčijamo dėsningumo išvesti tiesiog neįmanoma. Tačiau bendros tendencijos egzistuoja.
- Intravertai. Šio psichologinio tipo žmonės daug mažiau orientuojasi į sąveiką su išoriniu pasauliu nei su savimi, yra orientuoti į vidinį pasaulį, beveik nuolat užsiima savęs pažinimu, nemėgsta viešumo jokiose apraiškose.Tokių žmonių dėmesys sutelkiamas į save. Vien jau intravertai atkuria energiją, praleistą socialinėje aplinkoje, ir yra įsitikinę, kad jie nėra vieniši.
- Asmenys, turintys abstraktų mąstymą (kūrybiškumas, mokslinė veikla, naujos koncepcijos, dvasinė kryptis, dar kažkas panašaus). Jiems svarbu susikoncentruoti į savo vidines idėjas, svajones, planus. Esant nepažįstamiems žmonėms to greičiausiai nepavyks pasiekti, todėl vienatvė tokiems žmonėms yra jų pačių elementas.
- Labai nesaugūs žmonės, turintys žemą savivertę. Jiems sunku būti visuomenės akyse, vienatvėje jie jaučiasi daug patogiau.
- Žmonės su fizine negalia. Ne visi visuomenės nariai, su kuriais tokie žmonės turi susisiekti, turi taktiškumą ir proporcingumo jausmą. Vargu, ar kam nors patiks gailėtis apgailėtinų žvilgsnių ar net išgirsti jų adresu apkalbas, todėl šie žmonės, kaip taisyklė, mėgsta vienatvę.
- Poroskurioje partneriai, net ir būdami mylimi sutuoktiniai, nori turėti asmeninę erdvę, žymėti ribas, praktikuoti laikiną vienatvę.
- Sunkūs, sunkūs santykiai. Pavargęs, išsekęs žmogus, nesvarbu, vyras ar moteris, nevalingai siekia vienatvės, kad bent laikinai pabėgtų nuo tikro košmaro.
- Taip atsitinka, kad likimo valia žmogus turi būti priverstas susitaikyti su vienatve, pamažu pripranta būti vienišiems ir nebenori pokyčių, bijodamas naujų praradimų. Jam gerai ir patogu vienas.
Normaliems žmonėms, kurie mėgsta vienatvę, net nereikia gailėtis ir liūdėti, kad triukšmingos draugų grupės, turinčios garsų muzikos garsą, nesirinks į savo vietą.
Paprastai jie sėdi nenaudojami, bet užsiėmę savo idėjų svarstymu ar intensyviam tyrimui kažkas naujo (pavyzdžiui, užsienio kalba). Puikiai žinodami savo vidinį pasaulį, jie geriau supranta kitų žmonių baimes ir išgyvenimus, užjaučia juos ir dažnai demonstruoja empatiją (empatiją). Paprastai tokiems žmonėms būdingas santūrumas, nuovokumas, išvystyta kūrybinė vaizduotė. Jie tikrai vertina vykstančius įvykius, lengvai reguliuoja savo emocijas, yra mandagūs aplinkiniams.
Gyvenimo vienatvės mėgėjai bando pasirinkti profesiją, susijusią su protine veikla. Tai matematikai, išradėjai, filosofai, kompozitoriai, rašytojai. Jie turi galingą intelektualinį potencialą, yra skirti pažinti save ir įgyti visišką harmoniją tik būdami vieni su savimi. Abstraktus intelektas leidžia jiems susitvarkyti su arkomis sudėtingas sąvokas, spręsti mokslo problemas, kurti naujas sąvokas, judėti progresu.
Žinoma, ne visi paprasti žmonės, linkę į vienatvę, tampa iškiliais mokslininkais. Bet šiuolaikinėje realybėje pasirinkti darbą su minimaliu sąlyčiu su aplinka nebus sunku. Tai kompiuterių programuotojai, laisvai samdomi darbuotojai, bibliotekininkai, miškininkai ir kt.
Ar tai normalu?
Psichologijoje yra visa kryptis, kurios šalininkai teigia, kad vienišumo problema iš viso neegzistuoja. Klaidinga manyti, kad absoliučiai visi žmonės, kurie periodiškai išeina į pensiją ir visais įmanomais būdais vengia bendravimo, yra egoistai ir antisocialios asmenybės. Daugelis jų neturi užuominų apie jokius psichinius nukrypimus. Paprastam žmogui mylėti vienatvę yra visiškai normalu. Yra ekstravertų, kiek įmanoma atvirų ir bendraujančių, jie mėgsta triukšmingas kompanijas, yra pasirengę nuolatiniams pokalbiams su bet kuo apie viską ir apie nieką, jiems vienatvė „mirtis yra panaši“.
Yra intravertų, kuriems reikalingas privatumas ir tyla. Priverstinis ilgas buvimas tarp kitų žmonių juos psichiškai išsekina, o vienatvė jiems yra ilgai lauktos atostogos. Vienatvėje jų vidinis pasaulis alsuoja harmonija, mintys susitvarko, dingsta vidinė įtampa. Pavieniui žmogus nusiramins ir vėl bus pasirengęs bendrauti.
Abi valstybės yra norma. Svarbu ne nuolat paversti savo gyvenimą vienatve. Negalite savęs visiškai uždaryti. Žmogus turi mokėti džiaugtis gyvenimu, būtinai rasti laiko (dozuoti paties žmogaus nuožiūra) bendrauti su kitais žmonėmis (artimaisiais, pažįstamais, kolegomis), užmegzti romantiškus santykius, leisti laisvalaikį su draugais. Visada rasis trokštamas vienatvės laikas su įprastu atstumu nuo žemiškos tuštybės ir mėgstamų minčių (pavyzdžiui, filosofinės kategorijos, gyvenimo prasmė, erdvė ir Visata).
Reikėtų pažymėti, kad mes kalbame apie psichologiškai sveikas, normalias asmenybes, tačiau visiškai kitokias psichotipo, suformuoto charakterio, temperamento ir vienatvės gyvenimo pagrindus. Neurotinis gyvenimo padėties suvokimas ir su tuo susiję patologiniai vienatvės išgyvenimai, 24 valandų atsiribojimo nuo žmonių troškimas ir šaltumas visų atžvilgiu gali sukelti rimtų pasekmių ir nuolatinių kančių, tačiau tai jau iš medicinos srities.
Kaip patogiai gyventi?
Protingam, nepaprastam, savarankiškam žmogui, vienatvei – visiškai natūrali, laiminga būklė. Tai padeda atkurti panaudotas jėgas, atsikratyti nuovargio ir užkirsti kelią stresinių apraiškų išsivystymui. Juk mylėti vienatvę visai nereiškia apsisaugoti nuo neapsaugotos sienos. Vyras gyvena visuomenėje, o bendravimas jam yra būtinas. O norėdami gyventi gerai ir patogiai, žmonės nori pasirinkti, kada, kiek ir su kuo turėtų bendrauti ir kiek laiko pabūti vienatvėje (o ne pagal visuomenėje nusistovėjusius stereotipus).
Tačiau potraukis vienatvei ir užsitęsusiai vienatvei keičia tikrąjį pasaulio suvokimą. Žmogui tampa vis sunkiau susidurti su nenumatytomis situacijomis ir priimti sprendimus, reikalaujančius intensyvių kontaktų su kitais žmonėmis. Norėdami išspręsti problemą, jis visai nenori palikti savo „apvalkalo“ ir dažnai nori nieko nedaryti.
Vienatvė tampa įpročiu. Sveikas žmogus tinkamai įvertins situaciją ir supras, kad reikia pataisyti elgesį.. Tokioje situacijoje svarbu sutelkti dėmesį į sunkų protinį darbą, gauti apčiuopiamą rezultatą, pajusti savo poreikį.
Psichologai pataria nebūti pasyviems, imtis iniciatyvos, stengtis daugiau bendrauti su tais, kurie jau pelnė jūsų pasitikėjimą.
Apsižvalgykite, įvertinkite aplinkinį pasaulį, atkreipkite dėmesį į įdomius žmones, kurie nėra tokie kaip jūs. Netrukus paaiškės, kad greitai keičiasi jūsų požiūris į save ir pasaulį. Nustosite skaudžiai mylėtis su savimi, išmoksite pozityviai žiūrėti į save iš šalies, įveikite egocentriškumą, nukreipite maksimalų dėmesį į kitus. Tuomet meilė vienatvei netrukdys patogiai gyventi, o laikas, praleistas vienumoje su savimi, atneš norimas laimės minutes ir visišką pasitenkinimą gyvenimu. Įprasta socialinė veikla, nukreipta ne tik į save, bet ir į kitus, neleis praeiti gyvenimui, o šalia formato „Aš myliu vienatvę“ bus užrašas: „Aš tave myliu, gyvenimas!“.
