Sociologai ir psichologai vienatvę laiko šiuolaikinės visuomenės problema. Paradoksalu, tačiau atvirų kompiuterinių ryšių epochoje žmonės vis labiau atsisako bendrauti ir bendrauti vieni su kitais, atsiribodami ir nutoldami nuo visuomenės. Be to, jie paaiškina savo pasirinkimą visiškos vidinės laisvės, nepriklausomybės nuo visuomenės, socialinių stereotipų ir visuotinai priimtų standartų troškimu. Kuo skiriasi vienatvė nuo laisvės? Ar vienišas žmogus gali būti laikomas laisvu ir atvirkščiai?
Sąvokų apibrėžimas
Vienatvė ir laisvė nėra lygiavertės sąvokos. Kiekvienas iš jų žymi ypatingą asmenybės būseną, susidariusią veikiant daugybei išorinių ir vidinių veiksnių.
Taigi pagal apibrėžimą per „laisvę“ įprasta suprasti asmens būseną, kurioje jis yra savo veiksmų priežastis. Paprastais žodžiais tariant, bet koks laisvo žmogaus poelgis yra jo savarankiško sprendimo, pagrįsto jo paties motyvais, principais, jausmais, asmenine patirtimi, pasekmė. Laisvo žmogaus veiksmai neatsiranda veikiami išorinių veiksnių (natūralių, socialinių, tarpasmeninių).
Savo ruožtu sąvoka „vienatvė“ reiškia visišką atskiro žmogaus socialinių kontaktų nebuvimą, jos fizinės ir dvasinės sąveikos su visa visuomene praradimą. Psichologai išskiria teigiamą ir neigiamą vienatvę - būsenas, susidarančias veikiant išoriniams ar vidiniams veiksniams. Teigiama vienatvė (vienatvė) - tai būsena, į kurią žmogus nori savo noru, veikiamas kai kurių vidinių veiksnių (pavyzdžiui, dėl emocinio ar fizinio nuovargio).Neigiama vienatvė (izoliacija) - tai būsena, kurioje individo sąveika su visuomene visiškai prarandama veikiant išoriniams veiksniams: natūraliems, socialiniams.
Pastebėtina, kad fizinė žmogaus izoliacija ne visada reiškia jo vienišumą.
Koks skirtumas?
„Laisvės“ sąvoka grindžiama tvirtinimu, kad kiekvienas žmogus yra laisvas savo mintyse, sprendimuose ir veiksmuose. Vis dėlto tai nereiškia, kad asmuo gali daryti ką nori, pažeisdamas ar ribodamas kitų visuomenės atstovų teises. Laisvė ir leistinumas yra iš esmės skirtingos sąvokos, kurias reikėtų atskirti viena nuo kitos.
Taigi laisvas žmogus priima sprendimus ir veikia, vadovaudamasis ne tik savo motyvais, bet ir socialinėmis normomis, neperžengdamas universaliųjų vertybių, dorovės ir dorovės principų ribų. Kita vertus, leistinumas reiškia asmenybės būseną, kurioje jos veiksmai dažnai prieštarauja visuotinių žmogaus vertybių sistemai, moralinėms normoms ir teisinėms normoms.
Remiantis sąvokų „laisvė“ ir „vienatvė“ apibrėžimais, galima padaryti logišką išvadą, kad laisvas žmogus gali būti vienišas ir atvirkščiai. Abi šias sąlygas sugeba derinti viena su kita nepriklausomos asmenybės pavyzdžiu.
Ekspertai pažymi vienatvės psichologinio komponento svarbą, dėl kurio ši būklė gali būti ir neigiama, ir teigiama. Asmens savanorišką norą išsiskirti gali nulemti jo asmeninė vertybių sistema, pasaulėžiūra, savigarba, egzistenciniai ieškojimai (gyvenimo prasmės ieškojimas). Būdamas laisvas žmogus, savarankiškai priima sprendimą dėl savęs izoliacijos ir elgiasi vadovaudamasis asmeniniais motyvais.
Pastebimas įdomus reiškinys, vadinamas „vienatve minioje“. Sociologai ir psichologai tai sieja su intensyviu kompiuterinių technologijų tobulinimu, kuris dramatiškai išplėtė žmonių bendravimo ir socialinės sąveikos galimybių lauką. Socialinių tinklų, momentinių pasiuntinių ir kompiuterinių programų, skirtų bendrauti per atstumą, pasirodymas padarė visiškai netikėtą poveikį visuomenei, priešingą nei tikėtasi.
Užuot aktyviai norėję užmegzti socialinius kontaktus, žmonės pradėjo sąmoningai riboti save bendraudami, vengdami bet kokių priemonių bendrauti su kitais visuomenės atstovais. Psichologai šį reiškinį sieja su informacijos perpildymu, kuris mokslo bendruomenėje vadinamas „informacijos nuovargio sindromu“.
Psichologai vienatvės jausmą dažnai sieja su depresijos pradžia, kuriai įtakos turi emocinės, padidėjusio jautrumo prigimtys. Šiuo atveju vienišumo jausmą gali lydėti dvasinio ryšio su visuomene praradimas („niekas manęs nesupranta“), siūlomų normų ir taisyklių paneigimas ir atmetimas („tai ne man“, „man tai yra svetima“). Tačiau tokiu atveju žmogus nenustoja būti laisvas, veikdamas pagal savo įsitikinimus ir principus. Sąmoningas pašalinimas iš visuomenės yra žmogaus priimtų sprendimų rezultatas.
Norėdami atskirti laisvę nuo vienatvės, psichologai rekomenduoja įsiklausyti į savo pačių jausmus.
Specializuotoje literatūroje vienatvė beveik visada interpretuojama neigiamai. Asmuo, jaučiantis gilų vienišumo jausmą, yra būdingas neigiamoms emocijoms: apatija, pasipiktinimas, pyktis, agresija, depresija, psichinis skausmas, nusivylimas, pavydas. Savo ruožtu psichologai teigiamas emocijas sieja su laisvės jausmu: lengvumo, sparčiai didėjančio jausmo, nepriklausomybės jausmu, psichinių jėgų antplūdžiu, sparnų pojūčiu.
Asmeninis pasirinkimas
Filosofiniu požiūriu kiekvienas žmogus tuo pačiu yra laisvas ir vienišas. Yra žinoma, kad kiekvienas visuomenės atstovas ateina į šį pasaulį ir palieka jį ramybėje.Šio fakto supratimas leidžia mums suformuoti neutralų (kuris yra logiškas ir teisingas) požiūrį į vienatvę kaip į natūralią žmogaus būseną.
Psichologai laiko svarbiu paties žmogaus suvokimą apie vienatvę. Teigiami žmonės šią sąlygą naudoja asmeniniam augimui, fiziniam ir dvasiniam tobulėjimui. Vienatvė dažnai pasireiškia kūrybiškumu: poezija, muzika, tapyba, skulptūra. Šioje būsenoje žmogus tarsi nutraukia iš savęs nereikalingos informacijos srautus iš visuomenės.
Išlaisvintą informacijos erdvę ir laiką pozityviai mąstantis asmuo naudoja savęs tobulinimui, savo galimybių atskleidimui, paslėptiems ištekliams ir galimybėms.
Gebėjimas priimti savarankiškus sprendimus, nurodant tolimesnių veiksmų vadovą, yra žmogaus laisvė. Kiekvienas asmuo yra laisvas priimant sprendimus ir veiksmus, ir jokia išorinė jėga negali apriboti šios laisvės (žinoma, jei žmogaus veiksmai neprieštarauja visuotinai priimtoms vertybėms ir teisinėms normoms). Žmogaus laisvė taip pat pasireiškia tuo, kad jis turi teisę savarankiškai įvertinti savo dabartinę būklę.
Ar tai yra vienatvė, ar laisvė? Kiekvienas sveikas ir savarankiškas žmogus pasirenka ir nusprendžia pats, remdamasis savo jausmais, vertybių sistema, įsitikinimais ir principais.
